Popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytmečio Mišiose šv. Mortos namų koplyčioje prisiminė savo piligrimystę antradienį, ypač antrąją kelionės stotį, jį nuvedusią į Centrinę Italiją, kur pasimeldęs prie Florencijos arkivyskupijos kunigo Lorenzo Milani kapo, prisiminė jo kunigiškos tarnystės vargšams ir atstumtiesiems pavyzdį, kartu pagerbdamas ištikimo, tačiau nesuprasto kunigo atminimą.
Kunigas turi būti aistringai užsidegęs, jis turi mokėti atpažinti ir turi mokėti kaip pasmerkti blogį. Gerasis Ganytojas atiduoda gyvybę už savo avis. Tokiu ganytoju buvo apaštalas Pauliaus, kuris neapleido jam patikėtos kaimenės, kaip kad būtų pasielgęs samdinys. Tad pirmoji svarbi kunigo savybė – būti aistringu, tiek aistringu, kad galėtų savo kaimenei drąsiai sakyti apaštalo Pauliaus žodžiais: „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu“. Paulius, sakė Pranciškus, yra dieviškai pavydus:
Jis žino, kad gyvenime egzistuoja suviliojimas. Melo tėvas yra viliotojas. Tačiau ne ganytojas - ganytojas myli. Melo tėvas, pavydus žaltys, yra viliotojas. Suviliodamas jis stengiasi atitolinti nuo ištikimybės, kai apaštalo Pauliaus pavyduliavimas, apie kurį kalbama ketvirtadienio Mišių Liturgijoje – „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu“ - buvo tam, kad atvestų kaimenę vieninteliam jaunikiui, Kristui, t.y. kad kaimenė būtų ištikima savo sužadėtiniui. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus pakomentavo ketvirtadienio Mišių Žodžio liturgiją, sakydamas homiliją Šv. Mortos namų koplyčioje. Šventasis Tėvas pridūrė, jog išganymo istorijoje, kaip ir Šventajame Rašte, dažnai aptinkame atitolinimą nuo Dievo, neištikimybę Viešpačiui, stabmeldystę, tarsi santuokinę neištikimybę.
Pirmoji tad kunigo savybė – aistra, uolumas. Antroji – mokėjimas atpažinti: atpažinti kur slypi pavojai, kur skleidžiasi malonė, kuris tikrasis kelias. Todėl kunigas turi nuolat lydėti savo avis. Jis jas turi lydėti tiek, kai einasi gerai, tiek kai blogai, taip pat tada, kai jos gundomos, jis jas turi kantriai vesti į avidę. Trečioji savybė – mokėjimas iškelti viešumon.
Apaštalas negali būti naivus: „Štai, kaip gera, pirmyn, gražu, švęskime, proga švęsti, galima, taip, viską galima!“, nes reikia apginti ištikimybę vieninteliam sužadėtiniui, Jėzui Kristui. Ir jis moka iškelti viešumon, konkrečiai pasakyti „ne, šito ne!“, kaip tėvai vaikučiui, kuris išdykaudamas ima kišti pirštus į rozetę: „ne, negalima, pavojinga!“. Popiežius prisiminė, kiek daug kartų girdėjo savo tėvelius ir senelius, jį panašiai perspėjančius pavojaus akivaizdoje.
Gerasis ganytojas moka iškelti viešumon, įvardydamas taip, kaip darė apaštalas Paulius. Šventasis Tėvas homilijoje dar kartą minėjo antradienio apsilankymą prie jauno kunigo mokytojo kapo, 1967 metais mirusio kun. Lorenzo Milani. Pasimeldęs prie kunigo kapo Barbiana parapijos kapinėse popiežius tuosyk sakė, kad Bažnyčia kunigo Milani gyvenime mato pavyzdį kaip tarnauti Evangelijai, vargšams ir Bažnyčiai. Kunigas savo pastoraciniuose veiksmuose buvo „tyras ir kietas kaip deimantas“, tačiau liko savo vyskupo nesuprastas. Popiežius ketvirtadienio rytmečio Mišiose prisiminė kun. Lorenzo Milani kaip mokytoją su ugdymo aistra. Apsilankęs kunigo kambaryje parapijoje įrengtame muziejuje popiežius pamatė, be kitų dalykų, kunigo Milani užrašą su jo pamėgtu šūkiu anglų kalba „I care“. T.y. „man rūpi“. Mišiose popiežius Pranciškus pakartojo šį kun. Milani šūkį:
„I care“. Tačiau ką tai reiškia? - klausė Romos vyskupas, prisimindamas ką jam papasakojo jį parapijos muziejuje lydėję asmenys. - Man paaiškino, kad tuo posakiu jis norėjo pasakyti: „man rūpi!“. Jis mokė, kad į viską reikia žiūrėti sąmoningai, priešingai anuomet Italijoje, kur jis kunigavo, įsigaliojusiai madai sakyti „man... nerūpi“. Šitaip kunigas mokytojas mokė jaunimą žengti pirmyn, rūpintis savo gyvenimu, drauge perspėdamas dėl kitų dalykų: pasakyti „ne, šito ne!“.
Pasak popiežiaus, svarbu mokėti iškelti aikštėn ir tai, kas yra priešinga gyvenime. Pernelyg dažnai prarandame šią savybę, šį gebėjimą iškelti aikštėn, vesdami avis su tam tikru lengvabūdiškumu, kuris ne tik yra naivumas, bet ir kenkia. Tai naivumas ėjimo į kompromisus, kad būtų laimėtas tikinčiųjų žavėjimasis.
Popiežius užbaigė homiliją malda už visus Bažnyčios ganytojus, kad šv. Pauliaus užtarimu visi ganytojai galėtų tarnauti Viešpačiui vadovaudamiesi šiomis trejomis nuostatomis: pirma – kad gyventų aistra ir uolumu taip, kaip šv. Paulius; antra – kad mokytųsi atpažinimo, nes žino apie suviliojimo pavojų ir velnio gundymus; ir trečia - kad kalbėtų iškeliant aikštėn visa, kas kenkia avims. (Vatikano radijas)
